VILNIAUS BALDAI

I. Mikulėnienė: Man pasisekė čia atsidurti

Lėtai, bet užtikrintai – taip Irena Mikulėnienė ėjo link 4-os kategorijos operatorės pozicijos bendrovėje „Vilniaus baldai“. Dirbti čia ji pradėjo kaip įrenginių darbininkė, prieš dvylika metų, kuomet pasaulį sukaustė ekonominė krizė. Vis dėlto, kai mėgsti savo darbą ir stengiesi, gali atlaikyti visus išbandymus, įsitikinusi darbšti moteris. Todėl ir šis darbas, nors ir reikalaujantis didelės atsakomybės, I. Mikulėnienei yra ne iššūkis, o galimybė išmokti naujų dalykų.

Reikalinga atsakomybė ir atsidavimas

Atsakingumas, sąžiningumas ir noras dirbti – tai savybės, kurios, I. Mikulėnienės teigimu, yra reikalingos jos kasdienėje veikloje. Specialistės teigimu, jai itin svarbu, kad dirbti būtų įdomu ir nemonotoniška, o operatorės darbas šiuos lūkesčius patenkina su kaupu.

„Mano darbas sunkus, tačiau dirbti aš nebijau. Norėjau išbandyti tokią specialybę ir supratau, kad man tai įdomu. Į bendrovę atėjau kadaise, kai tiesiog reikėjo darbo, o dabar sakau, kad man pasisekė čia atsidurti“, – džiaugiasi Irena.

Kaip pastebi moteris, bendrovėje „Vilniaus baldai“ dirba tie, kurie nesibodi darbo, tai atsidavę, draugiški žmonės, todėl čia yra tiek daug darbuotojų, dirbančių ne po vieną dešimtį metų. Prie tokių lojalių žmonių save priskiria ir I. Mikulėnienė.

Norėjo viską išmokti

Dirbti „Vilniaus balduose“ I. Mikulėnienė pradėjo 2008-aisiais. Po pusmečio prasidėjo ekonominė krizė, vis dėlto, kaip sako pati moteris, jai pasisekė – darbo vietą išsaugojo ir bendrovėje dirba jau 12 metų.

Darbą čia moteris susirado pamačiusi, kad bendrovėje ieškomi įrenginių darbininkai. Iki tol ji dirbo siuvėja žinomoje šalies siuvykloje, dar anksčiau – pardavėja konsultante prekybos centre, taigi tokio darbo patirties ji neturėjo, tačiau turėjo didelį norą viską išmokti.

Dirbti sekėsi gerai, todėl prieš pusantrų metų moteris tapo 4 kategorijos operatore. Jos teigimu, neįdomu visą gyvenimą daryti tą patį, todėl tobulėti profesinėje srityje ir išmokti naujų dalykų turėtų būti svarbu visiems.

„Pradžioje buvau antros kategorijos darbuotoja, vėliau mane paskyrė apmokyti visų pamainų naujokus formavimo prie preso, tokiu būdu gavau trečią kategoriją. Dirbau gerai, todėl galiausiai man pasiūlė tapti operatore“, – pasakoja moteris.

Dirbti – su šypsena

Pati operatorė kuklinasi, vis dėlto, ši darbo pozicija – didelis karjeros pasiekimas, o ir kolegos pasakoja, kad darbas moteriai sekasi puikiai: ji yra labai iniciatyvi, darbšti, puikiai išmano darbo procesus, geba dirbti skirtingose vietose. Negana to, visuomet darbuojasi su šypsena.

Tą patvirtina ir pati I. Mikulėnienė: „Nors darbas ne iš lengvųjų, mano toks charakteris, kad norisi šypsotis. Be to, komanda draugiška, tad nėra ko liūdėti. Žinoma, reikia mokėti ir vieniems prie kitų prisitaikyti, juk visi esame skirtingi, tačiau stengiamės gerai dirbti ir sutarti. O, jeigu iškyla problemų, draugiškai jas išsprendžiame, stengiamės vieni kitiems padėti“.

Specialistės turimi įgūdžiai leidžia jai atlikti skirtingas pareigas bei užduotis bendrovėje, tad ir šiuo metu, esant gamybinei būtinybei, ji atlieka preso formuotojos funkcijas BG1 presavimo ceche. I. Mikulėnienė kasdien paruošia ir stebi presą, kad jis veiktų be trikdžių ir kiti darbuotojai galėtų sklandžiai atlikti jiems skirtas užduotis. Specialistė taip pat tikrina detalių kokybę, kad jos atitiktų reikalavimus, nebūtų brokuotos. Kartu su ja prie preso dirba dar aštuoni kolegos. Kaip pabrėžia I. Mikulėnienė, prisitaikyti prie kintančių aplinkybių bei pareigybių jai – nesunku, tad ir į šį darbą ji kimba su užsidegimu.

Mėgsta šiltus kraštus ir laiką su šeima

Laisvą laiką moteris leidžia su savo šeima, jai patinka būti namuose, pabendrauti. Iki pandemijos su šeimos nariais mėgo pakeliauti – aplankyti pajūrį ar svetimus kraštus. „Man labai patinka lankytis, kur šilčiau, per atostogas visuomet vykdavome į užsienį. Esame aplankę Turkiją, Egiptą, Graikiją“, – ilgesingai prisimena moteris.

Kartu su Mikulėnais gyvena ir dukra su savo šeima, todėl moteris džiaugiasi galinti kasdien leisti laiką su anūku Ignu. Kaip teigia I. Mikulėnienė, penkiametį anūką ji labai myli, be to, pati yra guvi moteris, todėl žaisti su Ignu užtenka ir noro, ir energijos. „Jis lanko darželį, tad darbo dienomis pasimatome tik vakare, o per išeigines, jei tik leidžia aplinkybės, kur nors nuvažiuojame. Gera jį kasdien matyti, daug bendraujame ir žaidžiame“, – sako moteris.

Exit mobile version